„ERASMUS“ praktikos įspūdžiai

Erasmus mainų programa atveria kelius į kitų šalių mokslo įstaigas, teigia Gamtos mokslų katedros studentė Adelė Mačiūtė. „Aš jau antrą kartą savo studijų periodu nusprendžiau pasinaudoti šia galimybe. Prieš išvažiuojant turėjau vieną troškimą –  geriau pažinti giliavandenes ekosistemas (angl. deep-sea), jų tyrimų metodikas bei problemas. Vos pasibaigus 2017 m pavasario semestrui keliavau į Fajalą – nedidelę salą, vidury Atlanto vandenyno, priklausančią Azorų salynui (Portugalija). Nuvykusi ten supratau, jog tai tikras rojus jūrų biologui. Neveltui vietiniai juokauja, jog ten esti tik dviejų tipų žmonės: žvejai arba jūrų biologai, dirbantys okeanografijos ir žuvininkystės institute (Departamento de Oceanografia e Pescas), į kurį ir atvykau. Didelis dėmesys šiame institute skiriamas tyrimams, susijusiems su žuvų išteklių valdymu bei giliavandenėmis ekosistemomis, kurios dėl vulkaninės Azorų salų kilmės yra tarsi ant delno. Nors šios ekosistemos visada buvo taip arti, tačiau apie jas žinoma labai mažai“.

 

Studentės studijų objektas – koralai, kurie daugeliui asocijuojasi tik su tropiniais vandenimis. Tačiau tiesa ta, jog daugiau koralų yra šaltame, tamsiame vandenynų dugne, kur gylis gali siekti net kelis tūkstančius metrų, nei tropinėse sistemose. Dėl to, jog šio tipo ekosistemos yra toli nuo mūsų akių, koralai nuolat buvo ir dar vis yra niokojami pramoninės žvejybos ir įvairių naudingųjų iškasenų gavybos vandenynų dugne. Šie koralai yra itin lėtai augantys ir ilgaamžiai (amžius gali siekti net 4000 m), todėl jų atsistatymas natūraliomis sąlygomis yra praktiškai neįmanomas.  „Mano tikslas buvo prisidėti prie šių trapių ekosistemų atstatymo. Tai labai įdomus ir vertas iššūkio darbas, kadangi iki šiol koralų atstatymas niekada nebuvo bandomas tokiuose gyliuose“. Pasak studentės, viena iš technikų yra koralų transplantacija. Dėka vietinių žvejų ir instituto bendradarbiavimo, į tinklus patekę, įsipainioję koralai pristatomi į laboratoriją. Čia jie patalpinami į akvariumus prigijimui ir atsistatymui. Vėliau, koralai perkeliami ant specialių konstrukcijų, kurios nuleidžiamos į vandenyno dugną. Laboratorijose sudarytos sąlygos, kiek įmanoma panašesnės į natūralią buveinę. Vis tik susiduriama su tam tikromis problemomis, kurios grįstos žinių apie giliavandenes ekosistemas trūkumu. Pavyzdžiui, nėra pakankamai informacijos, kaip sudaryti sąlygas koralų išgyvenimui ir produktyviam augimui. Išlieka klausimai dėl slėgio skirtumo, apšvietimo, mitybos, srovių svarbos, ieškoma tinkamų medžiagų priemonėms, atlaikančių drėgmę, slėgį ir t.t.

„Darbas laboratorijose gana sudėtingas, nes tenka prisitaikyti prie specialiai nustatytos žemos patalpų temperatūros. Esant apie 30 laipsnių karščio saloje, laboratorijoje tenka dėvėti žieminius rūbus. Kitas iššūkis – didelė drėgmė, kuri apsunkina darbo procesą, kaip antai, mėginių svorio nustatymas. T.y. sveriamų mėginių svoris taip greitai kinta, jog sunku užfiksuoti jų tikslų svorį. Drėgmė daro įtaką ir prietaisų veikimui bei būklei“.

„Problema yra ir tai, jog tuo pačiu metu, kai stengiamasi atstatyti niokojamas koralų bendrijas, bandoma užpildyti žinių spragą apie koralų biologiją. Dėl šios priežasties daug akvariumuose auginamų koralų žūva. O kiekviena diena kupina vis naujų iššūkių ir netikėtumų bei mažų atradimų. Visgi rezultatai optimistiški, nes grąžinus į vandenyno dugną, laboratorijoje laikytus koralus, jie išgyvena“.

„Likau sužavėta ne tik salos grožio ir vandenyno didybės, bet ir aplink save matydama tiek jaunų motyvuotų studentų, susirinkusių čia iš viso pasaulio. Daugelio instituto darbuotojų istorijos panašios – atvyko tik trumpam padirbėti į šią salą ir nebegrįžo namo, nes šioje vietoje yra daugybė galimybių pažinti vandenyną, užpildyti savo laisvalaikį nepakartojamais įspūdžiais“.

Comments are closed.